SSH peradresuotas prievadas ne visada yra SOCKS tarpinė
Atskirkite fiksuotą vietinį SSH peradresavimą nuo dinaminio SOCKS klausytojo prieš konfigūruodami programą.
Sukuriate SSH tunelį, įvedate 127.0.0.1 ir jo prievadą į naršyklės tarpinio serverio nustatymus, ir niekas neįsikrauna. Klausytojas gali veikti visiškai tinkamai. Galbūt jis tiesiog laukia netinkamo tipo srauto.
| Peradresavimas | Ką siunčia vietinė programa | Paskirties pasirinkimas |
|---|---|---|
-L | Įprastas paskirties paslaugos protokolas | Fiksuotas SSH komandoje |
-D | SOCKS derybos, tada programos srautas | Prašoma SOCKS kliento |
Vienam žiniatinklio serveriui tai fiksuotas peradresavimas:
ssh -N -L 127.0.0.1:9080:web.example.com:80 [email protected]Aplankykite http://127.0.0.1:9080/ kaip svetainę. Nežymėkite 9080 prievado kaip SOCKS: jis persiunčia baitus vienam komandoje nurodytam žiniatinklio serveriui. Svetainės atidarymas kitu prieglobos vardu taip pat gali paveikti jos virtualų prieglobstį, peradresavimus ar slapukus.
SOCKS klausytojo atveju forma keičiasi:
ssh -N -D 127.0.0.1:1080 [email protected]Sukonfigūruokite programą naudoti SOCKS adresu 127.0.0.1:1080. Įvedus šį adresą tiesiogiai į naršyklės adresų juostą, žiniatinklio užklausa siunčiama SOCKS klausytojui, dar vienas protokolų neatitikimas.
OpenSSH vadove dokumentuojamos abi formos. Yra naudinga išimtis: esamo HTTP tarpinio serverio peradresavimas su -L sukuria vietinį prievadą, kuris kalba HTTP tarpinio serverio protokolu, nes jo fiksuota paskirtis pati yra HTTP tarpinė. Tolimajame gale esanti paslauga nustato, kas priklauso fiksuotam peradresavimui. Esamos tarpinės peradresavimas per SSH išsaugo tos tarpinės protokolą ir paskyrą.