|Integruotas tarpinio serverio autentifikavimas: paslaugų paskyros ir apsimetimas
|Išnagrinėkite saugumo kontekstą, slypintį už integruoto tarpinio serverio autentifikavimo, kai ta pati programa veikia interaktyviai, bet nepavyksta kaip žiniatinklio paslauga ar suplanuotas procesas.
„Naudoti mano „Windows“ kredencialus“ reikia subjekto. Darbalaukio programoje tai gali būti ją paleidžiantis asmuo. Paslaugoje tai gali būti paslaugos paskyra. Žiniatinklio programoje svečio sėkmingas prisijungimas automatiškai nepakeičia išeinančios užklausos saugumo konteksto.
Tai paaiškina, kodėl naršyklė ir serverio pusės kodas tame pačiame kompiuteryje gali gauti skirtingus rezultatus iš tarpinio serverio su integruotu autentifikavimu. Jie gali pateikti skirtingas tapatybes.
Įvardykite tapatybes prieš keisdami kodą
- Asmuo, prisijungęs prie darbalaukio naršyklės.
- Paskyra, kuri talpina programos procesą.
- Bet kokia apsimesta tapatybė, aktyvi išeinančiai operacijai.
- Paskyra, kurią tarpinis serveris iš tikrųjų priėmė arba atmetė.
.NET palaikomuose integruoto autentifikavimo keliuose DefaultCredentials susijęs su dabartiniu saugumo kontekstu. Tai nėra globalus pseudonimas kiekvienam, kuris atidarė puslapį kitame kompiuteryje.
Jei produktas sąmoningai veikia kaip naudotojas, apsimetimui ir bet kokiems tinklo delegavimo reikalavimams reikia savo palaikomo dizaino. Bendro numatytųjų kredencialų naudojimo jungiklio įjungimas to dizaino nesukuria. Atvirkščiai, fone veikianti užduotis, skirta veikti kaip paslaugos tapatybė, neturėtų priklausyti nuo to, kad kas nors pirmiausia atidarys naršyklę.
Palyginkite interaktyvų ir įdiegtą paleidimą pašalinę slaptus duomenis: paskyros kontekstą, tarpinio serverio pabaigos tašką, paskelbtą metodą ir atmestą tapatybę. Venkite kopijuoti darbalaukio slaptažodį į programą vien todėl, kad dėl jo pavyko viena vienkartinė užklausa. Nustatykite paskyrą, kurią programa turėtų naudoti, ir tada palaikykite tą nuosavybę matomą diegimo įraše.