.NET Framework programai užregistruokite tarpinio serverio modulį skiltyje configuration/system.net/defaultProxy:

<defaultProxy>
  <module type="Company.Network.RoutingProxy, Company.Network" />
</defaultProxy>

Pirmasis pavadinimas yra tipas, o antrasis – jo rinkinio tapatybė, ne DLL kelias. Rinkinys ir priklausomybės turi būti įkeliami pagal įprastas programos taisykles.

Tikrinkite du vartus. Pirma, vykdymo aplinka turi sukurti viešą tipą, įgyvendinantį IWebProxy per konstruktorių be parametrų. Išsaugokite vidines išimtis, kylančias dėl įkėlimo ar kūrimo klaidų; jos eina prieš bet kokį tarpinio serverio TCP ryšį. Darbalaukio leidimui patvirtinkite, kad registracija pasiekė diegiamą vykdomojo failo konfigūraciją. Naudodami ClickOnce palyginkite sukurtą, paskelbtą ir įdiegtą .exe.config. Klasės bibliotekos App.config paprastai nekonfigūruoja savo prieglobos proceso.

Antra, užklausa turi naudoti tą numatytąją reikšmę. Aiškus tarpinio serverio priskyrimas gali ją pakeisti, o kita HTTP krūva gali neperskaityti šio konfigūracijos modelio. Modulio viduje GetProxy ir IsBypassed turi priimti nuoseklius sprendimus, o absoliutus tarpinio serverio URI turi naudoti tinkamą schemą ir prievadą.

Taip pat suderinkite kredencialų elgseną. Getter, kuris sukuria kietai užkoduotą paskyrą ir nepaiso savo setter, gali sužlugdyti vėlesnę konfigūraciją net po sėkmingo įkėlimo.

Tai .NET Framework priežiūros mechanizmas. Dabartiniame .NET naudokite tinklo kliento palaikomą tarpinio serverio konfigūraciją, o ne tikėkitės, kad ši senoji system.net registracija valdys kiekvieną HttpClient.

Susiję straipsniai