Emacs gali atidaryti naršyklę ir vis tiek jam reikia savo tarpinio serverio

Dvi komandos, kurios abi „atidaro URL“, Emacs gali eiti skirtingais keliais.

Viena gali perduoti URL išorinei naršyklei. Tada naršyklė naudoja savo tarpinio serverio konfigūraciją. Kita gali gauti išteklių per Emacs URL biblioteką. Sėkminga naršyklės užklausa mažai pasako apie tą antrą kelią.

URL biblioteka dokumentuoja tarpinio serverio aplinkos kintamuosius ir Lisp parinktį url-proxy-services. Pagrindinė aiški konfigūracija atrodo taip:

(setq url-proxy-services
      '(("http" . "proxy.example:8080")
        ("https" . "proxy.example:8080")))

Schemų pavadinimai parenka paskirties protokolą. Tarpinio serverio reikšmės yra galutinio taško formatas, kurio ši parinktis tikisi, o ne PAC scenarijaus URL. Leidžiamiems viešiems HTTP maršrutams paimkite mazgą ir prievadą iš kandidato HTTP tarpinių serverių sąraše.

Šis nustatymas susijęs su klientais, kurie naudoja tą biblioteką. Pavyzdžiui, paketas, kuris iškviečia išorinį Git vykdomąjį failą, turi kitą tinklo kelią. Nustatykite veiksmą, prieš manydami, kad visas Emacs tinklas dalijasi viena konfigūracija.

„Windows“ atveju venkite seno trečiosios šalies paketo registro skaitymo fragmentą laikyti bendru PAC vertinimo, prisijungimo duomenų ir kintančios tinklo politikos sprendimu. Pirmiausia nustatykite, ar fiksuotas galutinis taškas, ar bibliotekos dokumentuota aplinkos konfigūracija atitinka tikrąjį reikalavimą.