Vienos tinklo plokštės pakanka aiškiam tarpiniam serveriui

Privatus perdavimo tarpinis serveris neturi fiziškai stovėti tarp nešiojamojo kompiuterio ir maršrutizatoriaus. Jis gali būti kita mašina tame pačiame LAN, naudojanti vieną tinklo sąsają.

Nešiojamasis kompiuteris jungiasi prie tarpinio serverio adreso ir klausymosi prievado. Tarpinio serverio procesas atidaro atskirą ryšį į svetainę arba jos tėvą. Ta pati sąsaja gali perduoti abu pokalbius, o prieglobos maršrutų lentelė parenka kitą šuolį.

client → proxy listener
proxy → existing router → destination

To pakanka programai, kuri aiškiai pasirinko tarpinį serverį. Linux sistemoje ši įprasta tvarka nereikalauja įjungti IP perdavimo vien tam, kad būtų perduodamos programos užklausos.

Numatytasis šliuzas atsako į kitą klausimą

Kliento numatytasis šliuzas apdoroja paketus, kuriuos klientas siunčia į kitus tinklus. Pakeitus tą nustatymą, naršyklė nepradeda siųsti HTTP tarpinio serverio užklausų ar derėtis dėl SOCKS. Lygiai taip pat tarpinio serverio įvedimas naršyklėje nenukreipia kiekvienos kitos programos per tą mašiną.

Priegloba gali atlikti abu darbus, bet tada ji turi dvi konfigūracijas: tarpinio serverio paslaugą ir maršrutizavimo arba ugniasienės funkciją. Daugiau sąsajų gali palengvinti tinklų atskyrimą. Tai topologijos pasirinkimas, o ne aiškaus HTTP tarpinio serverio primesta sąlyga.

Šis skirtumas taip pat paaiškina dažną nepavykusį eksperimentą: tarpinio serverio perdavimo taisyklių keitimas neturi jokios įtakos tiesioginiam kliento ryšiui, kuris eina per kitą maršrutizatorių. Paketai niekada neperėjo to serverio.

Jei reikalavimas yra privalomas naudojimas, nustatykite, kur galima valdyti alternatyvų išeinantį srautą. Vienos sąsajos aiškus tarpinis serveris gali būti tinkama paslauga, o atskiras šliuzas užtikrina tinklo politiką. Įdėkite vykdymą ten, kur paketai iš tikrųjų praeina.