Kurį IP leisti tarpiniame serveryje?
Leiskite šaltinio adresą, kurį tarpinis serveris tikrai mato. Nešiojamojo kompiuterio privatus LAN adresas paprastai nėra viešas nuotolinio ryšio šaltinis.
Naudokite šaltinio adresą, kurį tarpinis serveris mato ateinančiame ryšyje. Kompiuterio Wi-Fi adresas nebūtinai yra tas adresas.
Pavyzdžiui, kompiuteris privačiu adresu 192.168.1.20 gali pasiekti nuotolinį serverį per NAT maršrutizatorių. Tarpinis serveris paprastai mato išverstą viešą šaltinį, tad privataus adreso leidimo taisyklė neatitiks. Privačiame kelyje, kuris jį išsaugo, tas pats privatus adresas gali būti visiškai teisinga taisyklė.
Patvirtinkite stebėjimą tarpinio serverio įėjimo riboje: tikrinkite ryšio/prieigos žurnalą, jei jį valdote, arba naudokite valdomos paslaugos dokumentuotą kliento adreso metodą. Naršyklės IP tikrinimo puslapis tik suteikia kontekstą, nes gali eiti kitu keliu. Bandykite tikrą programą ir kelią; kitas tarpinis serveris, VPN ar tinklo pakeitimas gali pakeisti šaltinį.
Keli įrenginiai gali dalintis vienu išverstu adresu. IP taisyklė nustato tinklo šaltinį, ne atskirą naudotoją, todėl nuspręskite ir dėl autentifikavimo. Jei šaltinis keičiasi, numatykite palaikomą atnaujinimą ar autentifikavimo politiką, užuot atvėrę paslaugą visiems adresams.
Taikydami patikrinkite taisyklės vietą ir galutinį numatytąjį draudimą įdiegtoje serverio versijoje, tuomet bandykite leidžiamus ir draudžiamus šaltinius. Pavyzdžiui, Squid prieigos tvarka gali vėlesnį apribojimą padaryti neveiksmingą. Šaltinio ir paskirties/prievado leidimai yra atskiri sprendimai: teisingas kliento adresas nereikalauja leisti visų paskirčių.